Žygis žmonėms su negalia
1. Adolfo Ramanausko - Vanago aikštė.
2. Lazdijų Šv. Onos bažnyčia.
3. Lazdijų rajone pirmosios Lietuvos atgimimo vėliavos iškėlimo vieta.
4. Neofreska MIŠKO KARALIUS - MIŠKO BROLIAMS
5. Motiejaus Gustaičio memorialinis namas.
6. Lazdijų kultūros centras.
7. Lazdijų miesto Nepriklausomybės aikštė.
1. Adolfo Ramanausko - Vanago aikštė.
Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, garsus kovotojas už nepriklausomybę. 1936 m. A. Ramanauskas baigė „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, o 1945 m. tapo partizanu. Lazdijuose, A. Ramanausko vardu pavadintoje aikštėje, atidengtas partizanui atminti skirtas paminklas, sukurtas skulptoriaus Jono Jagėlos.
2. Lazdijų Šv. Onos bažnyčia.
Remiantis istoriniais šaltiniais galima būtų teigti, jog ši neobaroko stiliaus bažnyčia, pastatyta buvusiose kapinėse, yra jau šeštoji. Kun. Liudviko Adomaičio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis ir parama, pastatytą šventovę 1895 m. (kiti šaltiniai mini 1896 m., ar net 1898 m.) konsekravo Seinų vyskupas, garsaus lietuvių kalbos literatūros kūrinio „Anykščių šilelis“ autorius, Antanas Baranauskas. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Onos titulas. Bažnyčios vidų puošia Varšuvoje pagaminti altoriai, sakykla ir kryžiaus kelio stotys. Didžiuojamės turėdami 1908m. garsaus vargonų meistro Jono Garalevičiaus pagamintus vargonus. Prie dabartinio šių Dievo namų išorinio ir vidinio grožio daug prisidėjo kun. Vaclovas Degutis, o ypač monsinjoras Vincentas Jalinskas. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1894–1895 m. pagal Felikso Lipskio projektą. Statybai vadovavo Aleksandras Aleris iš Suvalkų. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.
Bažnyčia neobarokinė, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su geležinėmis grotomis ir plytų mūro stulpais. Šventoriuje palaidotas Lazdijų klebonas dekanas Vaclovas Strimaitis (1905–1982), istorikas.
2010 m., Lazdijų parapijai švenčiant 450 metų jubiliejų, Vilkaviškio vyskupas J. E. Rimantas Norvila konsekravo naują altorių.
3. Lazdijų rajone pirmosios Lietuvos atgimimo vėliavos iškėlimo vieta.
Aikštėje tarp Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos ir Šv. Onos bažnyčios yra Pirmosios Lietuvos Respublikos trispalvės vėliavos pakėlimo Lazdijų rajone vieta. 1989m.
4. Neofreska „MIŠKO KARALIUS – MIŠKO BROLIAMS“
„MIŠKO KARALIUS – MIŠKO BROLIAMS“ tai neofreska, skirta pagerbti Dainavos apygardos partizanus, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę. Lazdijų krašte Laisvės kovotojų atminimas yra puoselėjamas: visame rajone gausu paminklų, informacinių stendų ir lentelių, yra rengiami svarbių datų minėjimai, teminiai žygiai, stovyklos.
Laisvės kovotojų atminimui skirtas briedis „apsigyveno“ simboliškoje vietoje – ant Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos sienos. Ši mokykla, įsteigta 1920 m., buvo svarbių istorijos įvykių liudininkė, joje iki okupacijos mokėsi ar dirbo ne vienas būsimas „miško brolis“. Ją baigė ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotų pajėgų vadas. Šalia gimnazijos yra Lazdijų Laisvės kovų muziejus, garsėjantis įtraukia, įdomia ir šiuolaikiška ekspozicija.
Šio gatvės meno kūrinio centre yra miesto herbo gyvūnas – briedis – stiprybės ir nepriklausomybės simbolis. Briedžio silueto viduje matome margą miško tankmę, kurioje, geriau įsižiūrėjus, slypi partizanų slapyvardžių siluetai. Tai atspindi Laisvės kovotojų slėpimąsi ir išlikimą Lietuvos miškuose. Partizanai buvo nematomi kaip miško paukščiai ir žvėrys, susilieję su gamta. Jie bet kokia kaina stengėsi išlikti, pasinaudodami miško teikiamomis galimybėmis. Nuolatinio budėjimo, atsargumo, kovos už išlikimą ir vienybės su gamta idėjos, atspindinčios partizanų kasdienybę ir jų nepalaužiamą dvasią, yra šio kūrinio ašis.
Piešinyje „slepiasi“ daugybė partizanų slpayvardžių siluetų. Daugiau apie šią neofreską galite pasiskaityti čia
Ant sienos piešė „Gyva grafika“, piešinio ir jo idėjos autorė yra Ieva Vaivaraitė-Ošikienė.
Projektą finansavo Lietuvos Kultūros taryba, Lazdijų rajono savivaldybė.
Projektą įgyvendino Lazdijų kultūros centras.
Už konsultacijas dėkojame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei Lazdijų krašto muziejui.
5. Motiejaus Gustaičio memorialinis namas
1924-1927 m. šiame name gyveno Dzūkijos krašto švietėjas Motiejus Gustaitis. Jis buvo pavyzdingas dvasininkas, poetas, simbolikos pradininkas, rašytojas, muzikologas ir kalbininkas, vertėjas iš lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbų, pedagogas, filosofijos daktaras, pirmojo lietuviško „Stilistikos“ vadovėlio autorius.
Restauruotas pastatas pritaikytas lankytojams, įrengtos ekspozicijos su modernia vaizdo, garso, kompiuterine bei ekspozicijų įranga, baldais. Ekspozicijoje rodomos nuotraukos, knygos, laiškai, prisiminimai, pasakojantys apie M. Gustaičio gyvenimą ir kūrybą.
Vykstantys užsiėmimai:
• Edukacija „Eilėraštis-dėlionė“. (tikslas- supažindinti su Motiejaus Gustaičio gyvenimu, jo indėliu į Lazdijų krašto švietimo istoriją, bei kūrybą, poeziją.).
• Pažintinis kryžiažodis apie M.Gustaitį. (muziejuje ieškoma atsakymų į kryžiažodį).
Nuo 2022 m. liepos 1 d. Lazdijų krašto muziejaus ir jo padalinių lankymas yra mokamas, daugiau informacijos www.lazdijumuziejus.lt
6. Lazdijų kultūros centras.
XIX a. Lazdijų miestelyje vienas po kito iškilo iš pradžių sinagoga, o šalia jos – ir beit midrašas, kurie kartu su rabino namu bei žydų mokykla sudarė šulhofą. Šis šulhofas pačiame Lazdijų centre, Vilniaus gatvės ir Senamiesčio alėjos susidūrimo vietoje, buvo bendruomenės lankomiausia vieta – čia žmonės susirinkdavo ne tik pasimelsti, bet ir pabendrauti, aptarti naujienas ar verslo reikalus.
Žydų istorija Lazdijuose prasidėjo XVI a. pabaigoje, tačiau apie Lazdijus kaip apie štetlą su pilna bendruomenine žydų infrastruktūra galime kalbėti tik XIX a. vid., kuomet žydai miestelyje sudarė 60 proc. visų gyventojų. Žydų gyvenamasis kvartalas buvo lokalizuotas aplink turgaus aikštę, dažniausiai tuose pačiuose namuose ir gyventa, ir užsiimta prekyba ar amatais. Galime pastebėti, jog XX a. pr. Lazdijų žydų veiklos spektras buvo labai platus – tarpukariu Lazdijų žydai suklestėjo ne tik kaip prekybininkai ir amatininkai, bet ir kaip pramoninkai – žydams priklausė 16 iš 17 vietinių fabrikų Lazdijuose, taip pat nuolat gausėjo žemdirbyste užsiimančių žydų šeimų. Tačiau ne tik duona, bet ir dvasinis penas rūpėjo vietos žydų bendruomenei. Tarpukariu itin svarbiomis kultūrinėmis žydų bendruomenės institucijomis tapo išskirtinė Lazdijų žydų biblioteka su daugiau nei 2000 leidinių kolekcija hebrajų ir jidiš kalbomis bei styginių orkestras „HaKoakh“, kuris buvo neatskiriama įvairiausių švenčių dalis. Nors miestelyje atskiro žydų teatro nebuvo, tačiau susidomėjimas teatru buvo itin stiprus – iš Kauno į Lazdijus tarpukariu dažnai atvykdavo teatras jidiš kalba, o salės nuolat buvo sausakimšos. 1941 m. vasarą šią Lazdijų žydų bendruomenės gyvenimo liniją nutraukė nacistinė okupacija, kurios metu vietos žydai masiškai nužudyti, išsigelbėjusiųjų teliko vienetai, o ir jie į Lazdijus gyventi po karo nebegrįžo.
Šiandien buvusios mūrinės sinagogos ir beit midrašo pastatai stovi sujungti Vilniaus g. 6. Abu pastatai stipriai nukentėjo per miestelio bombardavimus Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje, tačiau 1946 m. Lazdijų plane jie vis dar pažymėti. XX a. 6 deš. abiejų pastatų likučiai visiškai rekonstruoti ir sujungti į vieną pastatą, kuris sovietmečiu veikė kaip kultūros namai ir viešoji biblioteka. 1994 m. šioje vietoje ir toliau oficialiai veikė jaunimo klubas, vėliau pervadintas Lazdijų kultūros centru.
Informacija iš žydų paveldo Lietuvoje puslapio: https://www.jewish-heritage-lithuania.org/lt/istoriniai-zydu-kvartalai/lazdiju-sinagoga-ir-beit-midrasas/
7. Lazdijų miesto Nepriklausomybės aikštė.
1930 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų sukaktį, Lazdijų miesto centre, turgaus aikštėje, Šaulių sąjungos iniciatyva, už miesto ir apylinkės gyventojų suaukotas lėšas pastatytas Nepriklausomybės paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklo autorius iki šiol nežinomas. Centrinė aikštė tapo reprezentacine, čia vykdavo oficialūs Lietuvos švenčių minėjimai. 1940 m. atėjus sovietų valdžiai, buvo niokojama viskas, kas susiję su Lietuvos laisve. Iki Antrojo pasaulinio karo paminklo nugriauti nesuspėjo. Tačiau jis buvo nugriautas pasibaigus karui. 1990 m. paminklas atstatytas ir iškilmingai atidengtas. Paminklo originalo liekanos šiuo metu eksponuojamos Lazdijų krašto muziejaus kieme.
Kauno g. 6A, LT-67128 Lazdijai
www.lazdijai-turizmas.lt
El. p.: [email protected]
Tel. +370 318 51881
Atsiliepimai