Maršrutas „Piligrimų takais“
Lazdijai – Rudamina – Šeštokai – Krosna – Staigūnai – Seirijai – Veisiejai
Maršruto ilgis: ~ 90 km
Maršruto trukmė: 1 diena
Maršruto sudėtingumas: Nesudetingas
Lazdijų Šv. Onos bažnyčia
Pastatyta 1893 m. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta Stanislovo Dovainio (Dovainos) pastangomis apie 1560 m. kapinėse. Antrąją – vienabokštę, medinę – 1652 m. statė meistras S. Miciutavičius. 1715 m. ji buvo suremontuota, 1744 m. perstatyta, 1774 m. vėl atnaujinta, pastatyta ant mūrinio pamato, nes buvo labai suklypusi. 1871 m. iš tašytų sienojų pastatyta laikina bažnyčia (į ją iš senosios perkelti altoriai ir visa įranga), kuri 1886 m. birželio 9 d. sudegė. Pamaldoms sukonstruota laikina stoginė, nugriauta 1896 m., kai buvo užbaigta 1893 m. (pagal kitus šaltinius 1894 m.) pradėta statyti dabartinė bažnyčia. Ją projektavo Seinų apskrities inžinierius Feliksas Lipskis, statybos darbus vykdė Aleksandras Aleris iš Suvalkų ir Adolfas Banertas iš Mščonovo. Visi darbai atsiėjo 27000 aukso rb. Bažnyčia palaiminta 1895 m. lapkričio 20 d. 1895 m. įdėti Jono Krašinsko vitražai, pastatytas didysis altorius, kuris 1900 m. perdirbtas, derinant jį su tais pat metais J. Špetkovskio dirbtuvės Varšuvoje pagamintais šoniniais altoriais. Iš J. Špetkovskio dirbtuvės pirmaisiais amžiaus metais dar įsigyta: sakykla, reljefinės kryžiaus kelio stotys, altorių skulptūros „Šv. Pranciškus“, „Šv. Mergelė Marija“ ir 4 klausyklos. 1908 m. pastatyti J. Garalevičiaus dirbti vargonai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo keletą kartų remontuota. Kai kurios frontono medinės dalys pakeistos mūrinėmis, padidinta presbiterija ir vargonų choro balkonas, ištinkuotas vidus, paauksuoti altoriai ir sakykla, pakabinti nauji sietynai, lange virš vargonų įstatytas 600 metų Lietuvos krikštui skirtas vitražas.
Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčia
Pastatyta 1757 m. Grigalius ir Marija Masalskiai netoli Rudaminos dvaro 1592 m. pastatė bažnyčią ir dovanojo jai Beviršių kaimą. 1674 m. minima apleista mūrinė bažnyčia. Dabartinę mūrinę bažnyčią pradėjo statyti Trakų vaivadijos iždininkas, Rudaminos dvaro savininkas Mikalojus Turčinavičius Sušickis. 1757 m. buvo ieškomas architektas bokšto brėžiniams sudaryti, pradėtos gaminti čerpės stogui uždengti. 1777 m. minima parapinė mokykla. Bažnyčia dvaro lėšomis pastatyta 1795 m., konsekruota – 1821 m. XIX a. antroje pusėje suremontuotas bažnyčios stogas. Pagal 1900 m. Varšuvos architekto projektą bažnyčia 1913 m. buvo iš dalies perstatyta: pristatytas transeptas ir presbiterija, zakristija sujungta su lobynu ir bokštais, užstačius anksčiau buvusius tarpus. Pagal projektą bažnyčios fasadai turėjo būti puošnūs, neobarokiniai, su paaukštintais trijų tarpsnių bokštais; angos užbaigtos pusapskritėmis arkomis su apvadais. Ypač turtingas dekoras numatytas pagrindinio fasado centrinėje dalyje, kuri turėjo būti piešta piliastrais su puošniais kapiteliais, arkada, įvairiomis įdubomis bei nišomis, parapetu su skulptūromis ir užbaigta trikampiu frontonu. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniams karui, projektas buvo nevisai įgyvendintas. Teįrengtos koplyčios, iš dalies – presbiterija. Neperstatyti bokštai, liko dalis ankstesnės formos angų. 1953 m. pakeistas bažnyčios stogas, 1991–1993 m. – grindys, pastato vidus naujai dekoruotas, perdažyti altoriai, o didysis – paauksuotas. Restauruoti vargonai ir visi bažnyčios paveikslai. Pastatytas vyskupo sostas. Rūsyje įrengtas muziejus. Bažnyčia stovi miestelio centre, į pietus nuo aikštės, aukštumoje, pagrindiniu fasadu atgręžta į vakarus. Netaisyklingos formos ir nelygų šventorių juosia žema akmens mūro tvora. Išorinėje tvoros pusėje padarytos nedidelės nišos Kryžiaus kelių koplytėlėms.
Šeštokų Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Gelbėtojos, bažnyčia
Šeštokų Šv. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčia pastatyta 1922–1924 m. pagal inžinieriaus J. Vitembergo projektą. 1928 m. įrengti trys altoriai. Du šoninius padirbo meistras A. Soraka, didįjį – A. Karalius. 1935 m. pastatyti vargonai. Karo metais bažnyčia gerokai nukentėjo. Ji stovi lygioje vietoje, prie nedidelės gatvelės. Netoliese praeina geležinkelis. Pastatas medinis, lotyniško kryžiaus formos, vienanavis, dvibokštis. Už šoninių koplyčių nava pratęsta to paties pločio tiesia siena užbaigta presbiterija. Gale yra zakristija.
Bažnyčia grakščių proporcijų, darnaus silueto. Plokščiame pagrindiniame fasade vyrauja kvadratiniai, į tarpsnius suskaidyti bokštai su aukštais piramidiniais stogais. Viduriniąją fasado dalį užbaigia lėkštas trikampis skydas. Įėjimą pabrėžia dvišlaitis stogelis. Visuose fasaduose išdėstyti stačiakampiai langai su apvadais ir prikaltėmis. Virš presbiterijos kyla nedidelis kvadratinis ažūrinis bokštelis. Bažnyčios vidus erdvus ir paprastas, lubos – kryžmai susikertančių cilindrinių skliautų formos, apačioje apjuostos profiliuotu karnizu. Interjere išsiskiria elektrinės kompozicijos altoriai, platus, vidury išsišovęs į priekį vargonų choras. Virš klausyklos įrengta sakykla papuošta roko ornamentais.
Krosnos Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia
Krosnos Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia pastatyta 1842 m. Apie 1655 m. Krosnoje buvo ąžuolinė koplyčia. 1760 m. įkurta parapija, sudaryta iš Simniškei priklausiusių kaimų, ir pastatyta medinė bažnyčia (nugriauta 1838 m.). Dabartinė bažnyčia pastatyta 1840–1842 m. parapijiečių ir valdžios lėšomis.Šventorius aptvertas 1871 m. 1907–1910 m. įrengti vargonai. 1912–1913 m. bažnyčia padidinta pagal Kalvarijos apskrities inžinieriaus K. Vasiliausko projektą. 1915 m. Rusijos kareiviai pagrobė varpus. 1920–1921 m. bažnyčia remontuota, perdažyta. 1921 m. M. Kasiulis presbiterijos lubose nutapė Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. 1932 m. pastatas suremontuotas. Buvo parengtas J. Dragašiaus projektas paaukštinti bokštus, tačiau jis neįgyvendintas. 1935 m. pagal Marijampolės apskrities inžinieriaus Adolfo Lukošaičio projektą sutvarkytas šventorių supęs šlaitas, įrengti laiptai, pastatyta šventoriaus tvora, 1937 m. – šventoriaus vartai. 1938 m. į bokštą įkeltas naujas varpas. Tais metais buvo nupirkti du varpai. 1959 m. bažnyčia dar kartą suremontuota.
Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė
Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė – tai katalikų šventovė pietiniame Dusios ežero krante. Tikima, jog stebuklingų galių turi ten trykštantis šaltinio vanduo. Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius šioje vietoje pastatė koplyčią, kurioje 1816 m. gegužės 25 dieną Seinų vyskupijos oficiolas Augustinas Polikarpas Marciejevskis aukojo pirmąsias šv. Mišias. Popiežius suteikė atlaidus trims Sekminių dienoms, šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventei, o vyskupas Marciejevskis – Švč. Mergelės Marijos Rožančinės dienai. Koplyčią beveik po šimtmečio perstatė Metelių klebonas kan. Vincas Jurgilas. Ji dedikuota Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės garbei. Nors netoliese nuolat gyveno tik sargas, atlaidų dienomis – per Sekmines ir Petrines – čionai suvažiuodavo tūkstančiai maldininkų. Koplyčia išsilaikė per abu pasaulinius karus, nors ir nukentėjo.
Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia
Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta 1584 m. Spėjama, kad pirmąją bažnyčią Seirijuose pastatė LDK etmonas Jurgis Radvila. 1537 m. jai atitekus reformatams, katalikai pasistatė kitą, medinę bažnyčią už miestelio esančiame Koplyčkalnyje. 1584 m. Mykolas Radvila pastatė naują mūrinę evangelikų reformatų bažnyčią, kuri po 1655 m. galutinai atiteko katalikams. 1744 m. bažnyčia buvo kiauru stogu, begriūvanti. 1783 m. ši akmens mūro ir plytų bažnyčia buvo su mediniu bokštu, čerpių stogu, kurio viduryje kyšojo nedidelis bokštelis. Bažnyčioje stovėjo trys mediniai altoriai. 1793–1816 m. pastatas atnaujintas, pristatytas prieangis, presbiterija su dviem zakristijom, o vietoj medinio griūvančio bokšto – mūrinis. 1824–1825 m. ir 1859–1873 m. bažnyčia remontuota. Remontai vyko ir tarp 1896–1915 bei 1917–1930 m.
Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia
Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1817 m.
Pirmieji maldos namai buvo pastatyti vietovę valdant Slucko kunigaikščiui Jurgiui Olelkaičiui pagal Varšuvos Šv. Jono bažnyčios pavyzdį. Statyba užbaigta apie 1526 m. vienais duomenimis per 1654-1667 m. karą bažnyčia buvo sunaikinta arba labai nukentėjo, kitais – kad 1669 m. ji dar veikė. Apie 1760 m. bažnyčia buvo visai susenusi ir netrukus nugriauta, o jos vietoje ruoštasi statyti naują. Kapinėse, už tilto per Ančios upelio sąsmauką, prie kelio į Kapčiamiestį buvo pastatyta laikina bebokštė bažnytėlė. Apie 1762-1767 m. nugriautos medinės bažnyčios vietoje priešais dvaro sodybą buvo pradėta statyti didelė mūrinė bažnyčia (1768 m. – mūrijamos sienos), tačiau fundatoriui Mykolui Masalskiui mirus, statyba sustojo. 1783 m. laikina medinė bažnytėlė kapinėse jau buvo sukrypusi, kiauru stogu. Ji nukentėjo ir per T. Kosciuškos sukilimą 1794 m. Nors 1795-1804 m. buvo remontuota, bet ir toliau iro. Nebaigtoji mūrinė bažnyčia 1800 m. buvo apleista ir pradėjusi griūti, bet V. Oginskytės-Žynevienės rūpesčiu netrukus jos statyba atnaujinta. Svarbiausi darbai atlikti iki 1804 m., liko neįrengtas tik vidus. Iki 1817-1818 m. bažnyčia buvo baigta. Varpinė nepastatyta, nors pagal pradinį sumanymą ji turėjo būti. Iki 1817 m. teritorija aplink naują bažnyčią buvo išlyginta, šventorius aptvertas. 1830 m. palyginti neseniai baigta statyti bažnyčia buvo blogos būklės, suremontuota tik 1873 m. Aurelijos Oginskytės-Valavičienės iniciatyva. 1907 m. padarytas naujas vidurinės navos skliautas. 1913 m. Seinų apskrities inžinierius vėl sudarė bažnyčios remonto sąmatą. Pradėti darbai iki Pirmojo pasaulinio karo nebaigti. 1918-1919 m. malksnomis uždengtas bažnyčios stogas. Šoninį altorių padarė vietinis meistras A. Soraka iš Pazapsių kaimo.
Rudamina – Meteliai – Kapčiamiestis
Maršruto ilgis: ~ 60 km
Maršruto trukmė: 1 diena
Maršruto sudėtingumas: Nesudetingas
Rudaminos piliakalnis
Lazdijų rajone, 0,8 km į vakarus nuo miestelio. Piliakalnio plotas 22,8 ha.
Piliakalnis įrengtas buvusio ežero krante, ant atskiros, aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Ši kalva užima 2 ha, o jos absoliutinis aukštis – net 195 m virš jūros lygio. Kalvą juosia šlapios pievos ir pelkės. Ypač pelkėta rytinė ir šiaurės rytinė papėdė. Piliakalnis buvo įrengtas saugioje, gerai gamtos kliūčių apsaugotoje vietoje. Viršuje esančią ovalią, apie 80 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 60 m pločio aikštelę iš visų pusių žiedu juosia pylimas. Iš aikštelės pusės jis tik 1,25 – 3 m aukščio. Išorinė net 5 – 8 m aukščio pylimo pusė susilieja su kalvos šlaitu, todėl piliakalnis atrodo ypač aukštas ir stačiais šlaitais. Aikštelę nuo pylimo dar skiria apie 20 m pločio ir 3 m gylio griovys. Šiaurinė pylimo dalis buvo nukasta, darant įvažiavimą. XX a. pradžioje Rudaminos piliakalnį žvalgę tyrėjai nurodo, kad buvęs dar vienas 6 – 8 m aukščio pylimas, deja, dabar jo žymių neaptinkama.
Piliakalnio papėdėje dažnai buvo aptinkama lipdytų puodų šukių lygiu ar grublėtu paviršiumi, žiestos keramikos ir kitų radinių, tad 1965 metais tuometinio Lietuvos TSR MA Istorijos instituto ir Vilniaus Valstybinio V.Kapsuko universiteto archeologai ėmėsi tirti šį piliakalnį. R.Kulikauskienės ir P.Kulikausko vadovaujama ekspedicija piliakalnio aikštelėje ištyrė 220 m 2 plotą. Aptiktas kultūrinis sluoksnis su lipdytų bei žiestų puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais. Taip pat čia rasta buvusių židinių pėdsakų, o šalia jų – suanglėjusių grūdų liekanų. Nustatyta, kad šiame piliakalnyje gyvenę žmonės augino ne tik soras, avižas, rugius, miežius, bet ir žirnius bei pupas. Rasti ruošiniai bei metalurgų įrankiai rodo, kad geležiniai dirbiniai čia ne tik naudoti, bet ir gaminti. Apie to meto amatininkų meistriškumą liudija ir šiame piliakalnyje aptikta varinė pasidabruota segė su akutėmis, ji buvusi sulaužyta ir vėl sutaisyta.
Padarę pylimo pjūvį, archeologai išskyrė 4 jo supylimo etapus. Pylimui naudoti akmenys, rąstai ir molis. Tyrinėtojai nustatė, kad Rudaminos piliakalnis egzistavo jau nuo I tūkstantmečio pradžios. I – II tūkstantmečių sandūroje jis pertvarkytas – padidinta aikštelė, pastatinti ir akmenimis išgrįsti šlaitai, paaukštintas pylimas ir galbūt pastatytos naujos gynybinės sienos. Piliakalnis virto galinga tvirtove, saugojusia nuo kryžiuočių. Apie jų antpuolius liudija ir pylime rasti strėlių antgaliai. Čia stovėjusi pilis ne kartą priešų buvo sudeginta. Paskutinį kartą šis piliakalnis jotvingių apgyvendintas X – XIII amžiuje.
Daugelis senųjų istorikų, tokių kaip T. Narbutas, vėliau J. Basanavičius, J.Totoraitis ir kiti, teigė, kad ant šio piliakalnio 1240 m. Rudaminos pilį pastatė kunigaikštis Ringaudas ir čia Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Šią pilį 1381 m. sunaikino kryžiuočiai, pirmą kartą šturmui panaudoję naują ginklą – paraku šaudančias bombardas. Be to, J. Basanavičius Rudaminos piliakalnį siejo ir su kita pilimi – Vygando Marburgiečio kronikoje minimu Naujapiliu.
Vos per porą kilometrų nuo Rudaminos piliakalnio stūkso dar du piliakalniai. Į šiaurės vakarus nuo jo esantis Elveriškės piliakalnis dar vadinamas Eglynkalniu. Į šiaurę nuo Rudaminos piliakalnio nutolęs Gumbelių - Maišymų piliakalnis. Tiek Elveriškės, tiek Gumbelių - Maišymų piliakalnis savo dydžiu bei gynybiniais įtvirtinimais gerokai nusileidžia Rudaminos piliakalniui, tačiau, spėjama, kad jie sudarė vientisą gynybinę sistemą. I tūkstantmečio pabaigoje įrengti Elveriškės bei Maišymų-Gumbelių piliakalniai buvo Rudaminos piliakalnio priešpiliai.
Prelomčiškės piliakalnis su senovės gyvenviete
Prelomčiškės piliakalnis su gyvenviete A190KP (Lazdijų r., Teizų sen., Prelomčiškės k.) yra 1,75 km į R nuo Simno – Teizų kelio ir 0,85 į PR nuo Prygos įtekėjimo į Dusios ež. Piliakalnį iš R riboja Dusios ežeras, į Š Yra įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnį su senovės gyvenviete sudaro du plotai: vienas – 220 m ilgio Š-P kryptimi ir iki 100 m pločio, kitas – 150x180 m dydžio.
Piliakalnis įrengtas Dusios ežero krante esančioje kalvoje. Iš Š ir V piliakalnį juosia bevardis upelis, iš R – Dusios ežeras, į P tęsiasi žemesnė aukštuma. Šlaitai statūs, nuo ežero ir upelio jie yra 9-10 m aukščio. Viršuje yra apie 40 m skersmens aikštelė. Jos p. pakraštyje supiltas apie 40 m ilgio, 4 m aukščio nuo aikštelės ir 6-7 m aukščio išorėje pylimas. Pylimo išorinėje papėdėje yra buvęs griovys.
Gyvenvietė yra į P nuo piliakalnio esančioje aukštumoje ir į V nuo piliakalnio, kitame upelio krante esančiame lauke.
Piliakalnio pylimas ir aikštelė smarkiai apgadinti 1959 m. įrengiant šokių aikštelę (buvo nukastas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis). Gyvenvietės dalyje įsikūrę dvi sodybos.
Žvalgomųjų tyrimų metu aptiktas kultūrinis sluoksnis, lipdytos šukės grublėtu paviršiumi. 2001 m. piliakalnio gyvenvietės dalyje, į v. nuo piliakalnio tarp dviejų sodybų, pastebėtas ir dvarvietės kultūrinis sluoksnis, rastas XVII a. koklio fragmentas. Prelomčiškės piliakalnyje rasti radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Prelomčiškės piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkst. antra puse – II tūkst. pradžia.
Prelomčiškės piliakalnio su gyvenviete plotas 4,16 ha.
Paveisininkų piliakalnis su senovės gyvenviete
Paveisininkų piliakalnis su senovės gyvenviete (Paveisininkų k., Kapčiamiesčio sen., Lazdijų r.). Piliakalnis įrengtas Veisiejo ežero pusiasalyje esančios atskiros kalvos viršūnėje. Kalvą juosia ežeras ir pelkė. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, o viršuje dar 4–5 m pastatinti. Kalvos viršūnėje matyti 30 m ilgio ir 25 m pločio aikštelė, kurią žiedu juosia 1–3 m aukščio pylimas. Archeoginių tyrimų metu nustatyta, kad kalvoje, prieš įrengiant piliakalnį, buvo degintinis kapinynas.
Čia rasti 27 kapai. Įtvirtinant piliakalnį pylimas buvo piltas 2 kartus ir tvirtintas akmenimis bei rąstais. Be to, papėdėje buvo iškasti 2 grioviai, skyrę piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Šiaurinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėse aptikta senovės gyvenvietės liekanų. Vykdant archeologinius tyrinėjimus, čia rasta židinių, stulpaviečių, ūkinių duobių pėdsakų bei grublėtosios keramikos šukių. Piliakalnio ir gyvenvietės komplekse rasti radiniai datuojami I–II tūkst. po Kr. pradžia.
Paveisininkų piliakalnis su gyvenviete teritorijos plotas 3,6 ha.
Atsiliepimai